2012 metų kovo 24 dieną įvyko antrasis Lietuvos Meno terapijos asociacijos susirinkimas, kuriame pristatytos metinės veiklos ir finansinė ataskaitos. Popietinėje susirinkimo programoje vyko patyriminis molio terapijos seminaras “Indas karaliaus puotai” (mgr. J. Tėvelytės) ir poetikos terapijos seminaras „Gyvybės medžio šakelė“ (dr. J. Sučylaitė), bei vieša paskaita „Vaiko piešinio analizė ir interpretacija“ (dr. A. Vaitkevičienė).

       Labai daug įdomios ir naudingos informacijos gauta iš doc. dr. A. Vaitkevičienės paskaitos „Vaiko piešinio interpretacija“. Gal dar nedaugeliui buvo žinoma, kad piešimas randasi iš žaidimo, kai vaikas atsitiktinai, po paprasčiausio gesto pastebi, kad kai kurie daiktai minkštoje, tačiau tvarioje medžiagoje (popierius, tapetai, gobelenas, smėlis, dulkės, rasotas stiklas ir pan.) palieka pėdsaką. Taigi piešinio pradžia – atsitiktinis vaiko judesio susidūrimas su kietu paviršiumi. Ankstyvasis vaiko piešimas, vadinamas keverzonėmis, yra natūrali vaiko augimo dalis ir atspindi jo psichofizinę raidą. Keverzonių stadija apima tris etapus: nekontroliuojama keverzonė (švytuoklinis judesys), kontroliuojama keverzonė (tikslesnis judesys) ir kontroliuojama, tikslinama keverzonė.
Paskaitoje naudota daug iliustracinės medžiagos, todėl klausytojai galėjo įsitikinti, kaip piešinys „auga“ drauge su vaiku: po keverzonių stadijos (2–4 metai) randasi ikischeminė stadija (4–7 metai), po to – scheminis vaizdavimas (7–9 metai) ir t. t. iki 17 metų.
Paskaitos metu, matyt, ne vienam kirbėjo mintis, kaip svarbu suaugusiesiems – tėvams, seneliams, pedagogams ir t. t. – išmanyti vaikų piešinių „paslaptis“, nes būtent juose išreiškiama individuali vaiko motorinė patirtis, išryškėja unikalus vaiko sąmonėje esantis pasaulio atspindys, atskleidžiantis vaiko mąstymo ir suvokimo ypatybes, bei vaiko santykis su vaizduojamuoju objektu, kartu ir daiktų ar įvykių sukelti emociniai įspūdžiai.
Susipažinus su piešinio interpretacijos kryptimis – ekspresine, projekcine ir naracine, – išties įsitikinta D. Widlöcher (2010) žodžių teisumu: „Piešinys, kaip bet kuri kita žmogaus išraiškos forma, atskleidžia vaiko turtus tam, kas sugeba į tai pažiūrėti naiviai ir atsargiai. <...> Reikės atidžiai stebėti, kaip vaikas piešia ir ką jis ketina nupiešti – papasakoti mums istoriją ir nieko daugiau – bet tame sumanyme atpažinti daugybę būdų, kuriais jis pasinaudoja, kad kitiems perteiktų savo troškimus, konfliktus ir baimes“.

Jūratės Sučylaitės poetikos terapijos seminaro „Gyvybės medžio šakelė“ dalyviai turėjo galimybę per mitologinę sakmę pajusti medžio, kelio ir kitų archetipų, veikiančių žmogaus psichiką, poveikį nuotaikai, savęs paties supratimui, išbandė kūrybinio rašymo technikas, padedančias suartinti asmeninės patirties prasmes su universalia sakmės išmintimi. Tai leido kiekvienam pažinti ir suprasti išgyvenamus jausmus, kurie gali įkvėpti veiklai, suteikti energijos arba, atvirkščiai, – trukdyti savirealizacijai; mokėsi sieti išgyvenamus jausmus su gamtos vaizdiniais. Dalydamiesi asmeninės patirties prasmėmis, seminaro dalyviai pajuto, kaip svarbu gyvenime stabtelti, išgyventi dvasinės bendrystės akimirkas.



--------------
       Seminarų dalyvių REFLEKSIJOS
       „Poetikos terapijos seminare supratau, kad gyvybės šakelės radimas, sodinimas ir auginimas – tai tarsi tikslas, vedantis link svajonės išsipildymo. Seminare atsipalaidavau, supratau, kad buvimas tarp kitų nepažįstamų žmonių įkvepia, sužadina visus pojūčius.”
„Tai buvo naujas potyris, priverčiantis pagalvoti apie savo kelią. Įveikti baimę, išsakyti savo mintis viešai – vis dar to mokausi. Ačiū.”
„Ačiū už žvilgsnį į savo gyvenimo etapą per gyvybės šakelės archetipą kaip veidrodį. Sėkmės.”
„Bėgame, bėgame, bėgame... Nesustojame ir nepagalvojame apie daug ką svarbaus... Ačiū Jūratei už stabtelėjimą, už išgyventą dvasinę pilnatvę. To, pasirodo, labai reikėjo.”
„Ne pirmas kartas, kai susiduriu su Jūrate Sučylaite ir su poetikos terapija. Kiekvienąkart naujas asmeninis patyrimas, leidžiantis analizuoti savo vidų. Tokią, kokios manęs niekas nepažįsta. Ačiū Jūratei.”
„Džiaugiuosi, kad dalyvavau tokiame seminare. Pamačiau nemažai įvairių profesijų, amžiaus žmonių, kurie dalijosi savo įspūdžiais, išgyvenimais, savo interpretacijomis apie gyvenimą; išgirdau daug atviraujančių žmonių su savo psichologinėmis problemomis, filosofiniais pokalbiais, vaikystės prisiminimais ir išgyvenimais.”
„Patiko per pasakojimus, sakmę atrasti ir susitapatinti su jos veikėjais, gamta, šakele, žeme, medžiu. Ačiū.”
„Labai neįprastai buvo suteikta galimybė apmąstyti savo neįgyvendintus gyvenimo siekius, tų siekių galimą baigtį. Dėkui už malonų, neįprastą potyrį.”
„Grupė – gerai. Grupinėje terapijoje ir sunku, ir lengva pažinti save. Sunku, nes reikia nebijoti kalbėti kitiems girdint, o lengva, nes grupėje, klausydamas kitų, lengvai atsirenki sau tinkamą atsakymą. Grupė yra gerai.”
„Joana Tėvelytė molio terapijos seminare „Indas karaliaus puotai“ dalyviams suteikė progų pamąstyti, ką pats žmogus atsineša bendraudamas su aplinkiniu pasauliu, artimaisiais, visuomene. Lipdydamas „Indą“ kiekvienas buvo priverstas apmąstyti, koks jis, ko tikisi iš gyvenimo. „Indas karaliaus puotai“ atspindi lūkesčius ir svajones.”
„Visai nebuvau dirbusi su moliu, tai šitas prisilietimas prie jo man labai patiko. Noriu ir toliau su juo „bendrauti“. Parvešiu gerų įspūdžių į savo aplinką ir bendruomenę. Būtinai tai gvildensiu ir gilinsiuos į „molio terapiją“.”
„Noriu padėkoti už galimybę pajusti žemės medžiagą ir organizatoriams, ir p. Joanai.”
„Molio terapija – tai atsipalaidavimo, poilsio būdas. Tikrai esu labai laiminga, kad sudalyvavau. Rekomenduočiau visiems prisiliesti prie molio.”
„Molio terapija suteikia atsipalaidavimo, bendrumo jausmą.”
„Pradingęs nerimas... Apsivaliusios mintys... Gilesnis savęs supratimas...”
„Pasirinkau dalyvauti Joanos seminare, nors kartu galvoje sukosi mintis, kaip reikės prisiversti dirbti su moliu – vis neapleido paralelė: „Molis – purvas“. Įveikiau save ir supratau: molis geras – jis mielai perima iš tavęs pyktį, nerimą, įtampą... Nesijauti purvinas, atvirkščiai, – labai švarus”.